„Vydūnas. Asmenybė ir sveikata“ – žymaus lietuvių mąstytojo ir filosofo, laikomo pirmuoju šalies feministu, vegetaru ir teosofijos pradininku, knyga, kuri pelnytai gali būti laikoma pirmąja lietuviška savipagalbos ir populiariosios psichologijos knyga. Dažnai ieškodami dvasinio tobulėjimo galimybių ir norėdami ugdyti savo asmenybę, dairomės į užsienio autorius, kurie pateikia rytietiško filosofijos ir vakarietiško gyvenimo būdo samplaiką. Ir tai nėra blogai – daugelis patarimų veiksmingi, o to vienintelio tobulėjimo būdo paieškos neretai pasirodo labai prasmingos. Tačiau Lietuvoje taip pat rastume mąstytojų, kurių įžvalgos ir jautrumas tiek žmogaus sąmonei, tiek kūnui, tiek gerai savijautai stulbina. Vienas iš tokių – vienu svarbiausiu Lietuvos filosofų laikomas Vilhelmas Storosta – Vydūnas. Knyga „Vydūnas. Asmenybė ir sveikata“ – filosofo 1903–1952 m. rašyti publicistiniai straipsniai, kurioje akcentuojamas žmogaus sąmonės ir sąmoningumo santykis su gera savijauta. Mąstytojas teigia, kad abu juos sieja tvirtas ryšys. Didelį dėmesį Vydūnas skiria asmenybei – jos laisvės ir vidinės darnos klausimams. Dėl šių gvildenamų temų jis dažnai vadinamas dvasiniu guru ir net tautos sąmoningumo puoselėtoju. Straipsnius papildanti Vydūno laiškų publikacija išplečia jo filosofinį požiūrį, kuriuo mąstytojas vadovavosi pats ir žavėjo aplinkinius. Kartais manoma, kad jo mintys pralenkė laiką, tačiau tai puiki žinia mums – jos kaip niekad aktualios XXI a., ir gali tapti dvasinės stiprybės šaltiniu. Jo nagrinėjamos asmenybės tobulėjimo problemos visiškai naujai suskamba šiais nerimastingais vartojiškumo laikais. Vilhelmas Storosta, vėliau pasivadinęs Vydūnu, gimė Mažojoje Lietuvoje, Šilutės apskrityje. Filosofas, kultūros veikėjas ir rašytojas paliko vieną žymiausių pėdsakų lietuviškos filosofinės minties istorijoje. Savo studijų metais Vydūnas gilinosi į filosofijos, religijos, kultūros, istorijos problemas ir net domėjosi gamtos mokslais. Mokėsi prancūzų ir anglų kalbų, taip pat ir egzotiškojo sanskrito, laikomo artimu bendrai indoeuropiečių kalbų prokalbei. Dalyvavo lietuvių mokslo veikloje, buvo tapęs tuometinio Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaru. Vydūną persekiojo į valdžią atėję naciai, o po Antrojo pasaulinio karo filosofas išvyko į Vokietijos gilumą, Detmoldo miestą, kur ir gyveno iki mirties. Mažai kam žinoma, kad 1940 m. Vydūnas buvo pristatytas Nobelio premijai. Tačiau įtempta tarptautinė padėtis ir besitvenkiantys karo debesys sutrukdė jam tapti laureatu. Nepaisant to, Vydūno kūrybos reikšmė nesumenksta. Jis sukūrė dvylika filosofijos istoriografinių darb, per tris dešimtis filosofinio turinio dramų. „Vydūnas. Asmenybė ir sveikata“ – jo atskirų straipsnių ir laiškų rinkinys, kviečiantis susipažinti su svarbiausiomis lietuvių filosofo mintis.