Edvinas Valikonis (gim. 1991) – žmogus, nes ne paukštis. Vilniuje gyvena, taip pat dirba ir kuria (bet dažniau nekuria). Dirba rinkodaros lauke. Kuria poeziją ir fotografiją. Gyvena – taip, gyvena. Pirmasis poeto, fotografo Edvino Valikonio poezijos rinkinys „Rūko dugnas" – savito braižo, originalių įvaizdžių kupina egzistencinė stichijų (bet ne stichiška) poezija. Skrydžiai virš lizdų, visų paliktųjų apskaita, lapai, numetantys medžius – autorius drąsiai ieško originalių įvaizdžių. Prie prasmių atverties einama intuityviai čiuopiant erdves ir paribius: bažnyčių prieangiai, vandenų tyvuliavimas poeto tekstuose tampa ribinėmis erdvėmis, kur skleidžiasi vidinės apokalipsės nuojauta. Autoriaus braižui būdingos banguojančios, skirtingo intensyvumo teksto dalys, kai pabaigoje ar keliose teksto vietose „šauna" originalus „įkrautas" fragmentas. Autorius žino, ką nori pasakyti, jo charakteringos frazės yra organiškos tekstui, tai anaiptol nėra tiesiog žaidimas žodžiais savaime: „vienkryptės tik upės, saule, / vienkryptės tik maldos" (Pilkėjimas); kad ir kokį / nugeibusį gyvulį skerstum, jo vidus / visad knibžda gyvybės perteklium" (Rūkas V. laiškai)). saugu tarp vidinių rūko sienų vidinei mano avarijai Pirmasis poeto, fotografo Edvino Valikonio eilėraščių rinkinys „Rūko dugnas“ – savito braižo, originalių įvaizdžių kupina egzistencinė stichijų (bet ne stichiška) poezija: čia dangus sutelpa į kokoną, lapai numeta medžius, daroma visų paliktųjų apskaita ir įvykiai užbėga mums už akių. Rūkas – minkšta, beformė substancija, kuri uždengia kontūrus ir naikina ribas. Jis paslepia pavojus, panardina į nesvarumo būseną. Rūkas – kaip pats beribiškumas. Atrodo švelnus, bet yra grėsmingas. Jame apima vidinės apokalipsės nuojauta, nes rūko sienos ir rūko dugnas vis dėlto kažkur yra. Edvinas Valikonis apie save: „Žmogus, nes ne paukštis. Vilniuje gyvena, dirba ir kuria (bet dažniau nekuria). Veikia rinkodaros lauke. Rašo poeziją, fotografuoja. Taip, gyvena.“ „Ši knyga kaip migla, kuri sulieja, paslepia gamtą ir kultūrą. Ir viską turi atrasti, aprašyti, visko mokytis iš naujo, lyg pirmąkart. Apčiuopomis. Ši knyga – kelionė, kai užsimanai važiuoti, ilgai, nežinia kur, lyjant lietui. Tiesiog judėti laike ir erdvėje, mąstyti. Būti.“ Marius Burokas, poetas, vertėjas rūkas II. miškas atmintį ir mišką gaubia rūkas, nesu tikras, ar tas pats – nesu tikras, ar tikras; nors turbūt nelabai ir svarbu, kai dažų ratilai ant kamienų, kai lapai be garso meta medžius