Bet kai aš galvoju „O, Viljamai!“, ar tai kartu nereiškia ir „O, Liuse!“? Ar tai nėra apie kiekvieną – O, kiekvieną! – žmogų šiame plačiame pasaulyje, kuriame mes nieko nepažįstame, netgi savęs!

„Norėčiau pasakyti kelis žodžius apie savo pirmąjį vyrą, Viljamą“, – pasakojimą pradeda Liusė Barton. Daug laiko praėjo nuo tada, kai ligoninės lovoje ji laukdavo, kada atsivers durys ir jis įeis už rankų vesdamasis dukras. Ir nuo tos dienos, kai susikrovė būtiniausius daiktus ir paliko neištikimą sutuoktinį. Dabar Liusė – pripažinta rašytoja, jau metus gedinti savo mylimo antrojo vyro. Viljamas taip pat ištiktas sielos sumaišties: negali susitaikyti su juntamu mokslininko karjeros nuosmukiu ir faktu, kad vėl liko vienas – iš namų išėjo kur kas jaunesnė trečioji žmona.

„O, Viljamai!“ – tik atsidūsta Liusė, kai šis ją pakviečia lydėti į neįprastą kelionę ir įminti šeimos paslaptį. Paslaptį, kuri verčia permąstyti viską, ką tareisi žinantis apie artimą žmogų. O gal negalima pažinti kito, jei nesi perpratęs savęs?

Paprasti džiaugsmai ir švelnumo akimirkos, baimė ir netikrumas, nutylėjimai, šeimos paslaptys, tėvų ir vaikų santykiai: kiekvienas iš praeities sugrįžęs epizodas švelniai primena, kodėl du žmonės lieka kartu – net kai pasuka į skirtingas puses.