Jei visada galvosi tik bjaurias ir liūdnas mintis, tai galvoje nebus vietos gražioms ir malonioms. Merė Lenoks yra kaip tik toks vaikas, kuris galvoja bjaurias mintis. Todėl ji nieko nemėgsta ir pati nėra labai mylima. Likus našlaite, mergaitei tenka apsigyventi sename Anglijos dvare, kur ji leidžiasi klajoti koridoriais su gausybe užrakintų kambarių ir painiais sodų takeliais. Ypač ją masina vienas – dešimt metų užrakintas sodas. Merė sutinka ir daugiau panašių į save. Niurgzlys sodininkas kartais net nusisuka ją pamatęs. O dvaro šeimininko sūnų Koliną, neišlendantį iš tamsaus kambario, apima isterija, vos tik kuris tarnas neįvykdo jo norų. Bet štai raundonskruostis Dikenas – visai kitoks. Jį, lyg miško elfą, prisileidžia net paukščiai ir žvėreliai. Atbundanti gamta daro stebuklus ne tik už lango, bet ir širdyje. Kai viskas kruta ir dūzgia, krebžda ir čiulba, suka lizdus ir skleidžia kvapus, sunku voliotis lovoje ir būti piktam.