Skaityti ištrauką Rašytojas Balys Sruoga, Štuthofo koncentracijos stovykloje žinomas kaip kalinys Nr. 21319, grįžęs iš lagerio vos per kelis mėnesius parašė memuarus "Dievų miškas", kurių skaitymas sukrečia iki šių dienų... Kadaise išdidžiai Dievų mišku pavadintoje teritorijoje esesininkai įkūrė Štuthofo koncentracijos stovyklą – patį tikriausią mirties „kurortą", kuriame daugelis iškeliavo į geresnį pasaulį. Katorgiškas darbas, alkis, žiaurios esesininkų ir jų parankinių patyčios, iš krematoriumo kamino dieną naktį kylantys dūmai – tokia buvo šio „kurorto" kasdienybė... Birštone parašyti, kraupius išgyvenimus mirčiai nuolat alsuojant į veidą liudijantys memuarai, papasakoti su geliančia ironija, pašaipa, sarkazmo žybsniais, stilizuotais liaudiškais palyginimais, išjuokiantys nežmonišką tvarką ir jos vykdytojų bukumą – kupini ironijos, netgi – humoro. Visgi, būtent juodasis humoras, sarkazmas padėjo rašytojui neišprotėti – ko gero, tai vienintelis būdas atsiriboti nuo šios žmonių naikinimo mašinos, kuri šaltai ir apgalvotai žudė žmones vieną po kito... Šią nepakartojamą atsiminimų knygą skaitysite juokdamiesi ir verkdami, baisėdamiesi, bet negalėdami atsitraukti. Ne paslaptis, jog šios knygos leidimas Sovietų laikais buvo uždraustas. „Dievų miškas“ vertinamas vis labiau – netgi pasaulinės literatūros kontekste, kai išpopuliarėja tokios knygos kaip „Aušvico tatuiruotojas“, daugelis skaitytojų atsisuka į šį autentišką lietuviškos literatūros šedevrą.