Viskas prasideda nuo apgaulingai paprastos idėjos. Didžiąją gyvenimo dalį retai susimąstydavau apie geriamą kavą, išskyrus atvejus, kai ši išsiliedavo ant švarko ar nuplikydavo gomurį. Bet keli pastarieji mėnesiai mane privertė pakeisti šitokį požiūrį. Prieš kurį laiką, mėgindamas pakovoti su įprastine savo minčių būsena (bendro pobūdžio irzlumu ir nekantrumu), ėmiausi apgaulingai atrodančio nesudėtingo iššūkio. Pasižadėjau sau, kad padėkosiu kiekvienam žmogui, dėl kurio galiu gerti savąjį puodelį kavos. Pasiryžau pasakyti ačiū baristui, pupeles užauginusiam ūkininkui ir visiems kitiems, atsiduriantiems tarp jų. Paaiškėjo, kad susidaro velniškai didžiulis padėkų skaičius. Šis dėkingumo iššūkis mane pakilnojo skersai laiko zonų ir aukštyn žemyn socialinės padėties kopėčiomis. Pakeliui į tikslą iš naujo permąsčiau viską, ką žinau: nuo globalizacijos iki bebrų, nuo ap­kabinimų iki šriftų ir nuo elektros lempučių iki senovės Romos. Permainų neišvengė nei mano politiniai įsitikinimai ar pasaulėžiū­ra, nei skonio pojūtis. Patyriau palaimą, nuostabą, kaltės ir prislėgtumo jausmus ir, žinoma, kavos sukeltus energijos pliūpsnius.