Knygoje „Užmirštos šventų vietų ir ženklų paslaptys“ kalba apie pamirštą šventų vietų, simbolių ir tradicijų prasmę. Pagrindinė gija, besitęsianti per visus Osho pokalbius ir meditacijas, yra plati vizija, aprėpianti ir laiko ribas peržengusią visų amžių išmintį, ir aukščiausią šiandienos, ir rytojaus mokslo bei žmonijos dvasingumo potencialą. Šventyklos nėra kokių nors ekscentriškų keistuolių fantazijos rezultatas. Poreikis jas statyti slypi giliai žmonių pasąmonėje. Gal tie žmonės gyveno giliai miškuose, gal kalnuose, gal jie glaudėsi urvuose ar lakstė upių pakrantėmis – tai nesvarbu. Kad ir kur gyveno, jie statė šventyklas ar panašius statinius. Tų šventyklų įvaizdžiai jiems iškildavo iš pasąmonės. Žmonės nekopijuodavo kitų šventyklų, o statydavo savas. Įvairių žmonių pastatytos šventyklos skyrėsi, bet jų buvo visur. Taip, šventyklos skiriasi vienos nuo kitų savo architektūra ir dizainu, bet visi, kas jas statė, jautė tą patį vidinį poreikį, juos stūmė į priekį tas pat troškimas. Kad ir kur gyventų žmonės, viename jų sąmonės kampelyje glūdi latentinė šventyklų sėkla... – OSHO