„Patriarcho ruduo“ – tai romanas apie valdžios vienatvę. Visatos ir Laiko generolo istorija, kritikų dar vadinama „poema apie diktatorių“. G. Garcia Marquezas sukūrė hiperbolizuotą, išgalvotą (neišgalvotą?) tipiško Lotynų Amerikos generolo diktatoriaus paveikslą. Groteskas, fantasmagorija, absurdas, juodasis humoras? Viskas drauge, tačiau tai – magiškoji tikrovė, regima Kolumbijos rašytojo, Nobelio premijos laureato G. Garcia Marquezo akimis. Paskutinieji du šimtai keturiolika gyvenimo metų diktatoriaus, Generolo, Patriarcho, mylimiausio savo motinos Bendisionos Alvarado vaiko, kuris, ieškodamas amžinybės, nebesuvokdamas, kuriame šimtmetyje gyvena, slankioja po tuščius rūmus, pasiklydęs sintaksės labirintuose, kur persipina viskas – aš, tu, jis, mes, jūs, kur jo paties gyvenimo nuotrupos susilieja su tautos gyvenimu, kur sunku atskirti tiesą nuo melo. Patriarchui, tam „ypatingam, išskirtiniam“ asmeniui, „politinio pasitikėjimo valstybės vyrui“, svarbiausia išsilaikyti valdžioje. Tam tinka visos priemonės. Išdavyste įtartas bendražygis patiekiamas į stalą posėdžio laukiantiems ministrams iškeptas su petražole burnoje, o valdžiai sutvirtinti pritrūkus pinigų parduodami šalies teritoriniai vandenys... Pasak G. García Márquezo, kurdamas šį romaną, jis naudojosi žymiausio Lotynų Amerikos poeto Rubeno Darijo poetika – kaip kelrodžiu, vedančiu į mitą apie diktatorių, panūdusį sukurti mitą apie save mitų ištroškusiai tautai.