Pasakos sekamos nuo neatmenamų laikų. Senų senovėje jos buvo skirtos ne vaikams, o suaugusiesiems. Kaip kitaip žmonės galėjo perduoti žinias, patirtį, išmintį – juk nei radijo, nei televizijos, o juo labiau interneto tuo metu nebuvo. Tik gerokai vėliau pasakos tarsi „atiteko" vaikams.Bet jų paskirtis nepasikeitė. Pasakos tebemoko atskirti gėrį nuo blogio, suteikia išminties, kaip elgtis, žadina pačius įvairiausius jausmus: gailestį, baimę, džiaugsmą... Pasikeitė ne tik pasakų adresatas, bet ir pasaulis – dabartinis gerokai skiriasi nuo to, kuriame pasakos buvo sukurtos. Šiuolaikiniai vaikai daugelio vaizduojamų dalykų ar žodžių nebesupranta. Kad mažiesiems būtų lengviau suprasti liaudies išmintį, į knygą atrinktos pasakos perrašytos bendrine kalba. Knygoje „Aukso tiltas" rasite retų, o gal net visai negirdėtų lietuvių liaudies pasakų apie: karalaites, slibinus ir narsius jaunikaičius; gudruolius ir kvailius; išmintingus žvėris.