Gustave Le Bon labai gerai išmanė žmogaus prigimtį – suprato, kaip žmonės mąsto, jaučia ir kaip elgiasi atsidūrę kitų žmonių apsuptyje. Knygoje „Revoliucijos psichologija“ jis naudojasi Prancūzijos revoliucijos pavyzdžiu kaip istoriniu pamatu, kad iliustruotų ir pagrįstų savo įžvalgas bei argumentus. Autorius pasakoja apie minios elgesį atsidūrus ekonominių, socialinių ar politinių permainų akivaizdoje. Knyga „Revoliucijos psichologija“ parašyta aiškiai ir suprantamai, autorius nuosekliai aptaria iškeltas temas, išsamiai pagrindžia savo teiginius. G. Le Bon vadinamas socialinės psichologijos tėvu, o jo "Revoliucijos psichologijos" idėjos, įžvalgos ir pastebėjimai šiandien tokie pat aktualūs, kaip ir prieš daugiau nei šimtą metų, kai jis šią knygą parašė. G. Le Bon revoliucijos psichologiją  tyrinėja apibendrintai – tiek religiniu, tiek politiniu aspektu, išskiria ir analizuoja revoliucijų lyderių proto ir emocines savybes. Aiškinantis revoliucijos kilmę ir racionalumą, emocinė, mistinė ir kolektyvinė minios įtaka taip pat aptariama remiantis Prancūzijos istorija. Nepaisant šio prancūziško konteksto, autoriaus įžvalgos tinkamos ir kur kas vėlesniems ir įvaireniems reiškiniams paaiškinti. Čia galima rasti nacių iškilimo, vadinamojo „Arabų pavasario“ ir net įvairių diktatorių iškilimo priežastis. „Revoliucijos psichologija“ – tai klasikinis ir laikui nepavaldus veikalas apie minios psichologiją revoliucijų metu. G. Le Bon buvo įsitikinęs, kad šiuolaikinį gyvenimą vis labiau formuoja minia ir minios psichologija, ji vaidina vis didesnį vaidmenį tiek politikoje, tiek viešojoje erdvėje. Iš prancūzų kalbos vertė Nomeda Hofertaitė