Pagaliau, įveikęs tūkstančius kilometrų lėktuvais, traukiniais ir automobiliais, praveriu savo celės duris, atidarau langus ir įkvepiu vakarėjančios pievų tylos, ant žolės besikaupiančios rasos, karvių šnopavimo kvapo. Atveriu langą ir atsisėdu ant medinės lovos krašto. Žvelgdamas į besileidžiantį ant laukų rūką jaučiu, tarsi nuo pečių būtų nusiritęs sunkus, mano paties ir kitų užkrautas rūpesčių akmuo. Nei mano mobilusis telefonas, nei internetas neveikia – kalnuose nėra ryšio. Storos vienuolyno sienos nepraleidžia pašalinių garsų. Su kiekvienu įkvėpimu kiekvienoje kūno ląstelėje daugėja ramybės. Šias dienas gyvensiu šv. Benedikto regulos ritmu – Prancūzijos vienuoliai mielai priėmė pasisvečiuoti. Žmogus visada ieško aiškumo. Visais laikais. Visuose pasaulio kampeliuose. Technologijos nieko nepakeitė – aiškumą reikia atrasti pačiam. Aiškumo ieškojo ir Mozė, vesdamas izraelitus per Raudonąją jūrą, ir Jėzus Kristus prieš du tūkstančius metų, keturiasdešimt dienų klaidžiodamas ir pasninkaudamas po Judėjos dykumą bei pranašas Mohametas dar šešiais šimtais metų vėliau. Aiškumo ieško ir mano kelionėse sutikti įdomūs žmonės. Nesvarbu, ar tai dykumų princai, ar tokie patys, kaip kažkada ir aš – gyvenimo ar žmonių suspardyti, įvairių smūgių sudaužyti žmonės, prisikėlę naujam gyvenimui. Ieškau aiškumo ir aš, melsdamasis po vienuolynų, sinagogų ir mečečių skliautais. Žadinamas varpo dūžių arba muedzino šauksmo. Kad ir kiek aiškumo beatrastum, – tai niekada nesibaigianti kelionė. Kaip kasdienės duonos, duok mums aiškumo, Viešpatie. Dideliuose ir mažuose pasirinkimuose. Kiekvieną dieną.