„Pamačiau, kaip – ypač ankstesniuose tekstuose – buvo pairusi gimtoji kalba, mane supusi pirmuosius dvidešimt metų. Penkerius metus išplūduriavus vokiečių kalbos ežere, o paskui beveik amžinybę pramirkus amerikiečių žodžių jūroje, teko be atvangos kovoti už kalbą. Ta pastanga išvengti išeiviškos kalbos erozijos, atsitverti nuo svetimų kalbų struktūrų ir pakilti virš ankstyvos vaikystės kaunietiško žargono yra svarbi „Kelionės" ir novelių gimdymo dalis. Jau seniai supratau, kad mano literatūrinė kalba (lietuvių ar anglų, kuria irgi buvau pradėjęs rašyti) jau niekad nebesruvens taip natūraliai, kaip iš savo kalbinio pasaulio neišrautųjų lietuvių, latvių, amerikiečių ir kt. Džiaugiuosi, kad dabar šie puslapiai ir drauge su jais ta pavasario diena sugrįžta į šalį, iš kurios romano pradžioje išvyksta jos pagrindinis veikėjas..." Algirdas Landsbergis „Jūsų žodis laisvas, nuo tradicinio mūsų prozininkams įvairiaprasmio provincialumo, – sugestyvus, sąmoningas ir nepriklausomas (aš manau: laisvas nuo iš šalies primestų „tradicinių" ir kitokių prasmių). Ypač įdomūs t. v. santykiniai sprendimai; taip pat atmosferos kūrimas, kuri, tarp kitko, mano galva, yra grynai estetinio rango, neturinti jokių etinių ir socialinių įsipareigojimų, ir šia prasme tai yra unikumas mūsų dailiojoje prozoje". Alfonsas Nyka-Niliūnas „Amerikoje skaitytojų ratas siaurėja, bet aš nenustoju rašęs, nes aš galvoju apie jaunimą Lietuvoje, kuris kada nors galės skaityti mūsų knygas". Algirdas Landsbergis „Algirdo Landsbergio tekstai – tarsi lietuviškos sąmonės imuniteto stiprinimas". Gytis Padegimas „Algirdas gyveno toli už išeiviškojo geto ribų, niekieno žemėje tarp kultūrų, bet kaip retas saugojo ištikimybę savajai ir rūpestį jos likimu. Tokia niekieno žemė yra galbūt tikriausioji meno ir prasmingos egzistencijos buveinė". Tomas Venclova