Per daug protinga ir nesuvaldoma, stumdoma iš vienų globėjų namų į kitus, vienuolikmetė Gilė Hopkins įsitikinusi, kad „žmogus turi būti kietas ir atšiaurus". „Pabaisa Gilė" – toks vienišas, pamestas hipės vaikas, teturintis jaunos ir gražios motinos nuotrauką ir nepažįstantis tėvo, net nežinantis, jog kažkur gyvena močiutė. Ji iš visų jėgų kovoja už savo vietą po saule, su kerinčia šypsena veide už nugaros rezga pinkles žmonėms, kurie yra jos pusėje, stengiasi būti geri ir draugiški. O pati be galo ilgisi meilės, švelnaus žvilgsnio, ypač namų. Rašytoja puikiai supranta pamesto vaiko išgyvenimus, supranta jo norus, kurie dažniausiai neišsipildo, o kartais viltis pavirsta baisiu nusivylimu. „Kartais šiame pasaulyje mums pasiseka, ir tada mes patenkinti sakom: „Na va, pagaliau – laiminga pabaiga. Taip ir turi būti." Tarsi gyvenimas privalėtų mums duoti visokio gerumo. [...] Tačiau visą gyvenimą tikėtis gero – būtų tik savęs apgaudinėjimas. Gerumo būna nedaug, jis nekrinta iš dangaus," – guodžia ją geroji globėja Meimė Troter, mylinti Gilę visa širdimi ir sugebėjusi išmokyti ją mylėti kitus.