Pasakojimas apie slaugytojos darbo paieškas Anglijoje, profesinę veiklą, kasdienybę, šventes... Apie tai, kaip slaugytojos darbas daugeliui mūsų tapo, daugiau negu darbas.

...Mes, slaugytojai, labai nenorime kalbėti su savo pacientais apie mirtį. Tai skaudi ir jautri tema. Gyvenimo pabaiga yra neišvengiama, tik kiekvienas mintį apie tai priima skirtingai. Vieni būna pavargę nuo gyvenimo, jo pabaigos laukia liūdni ir panirę į apatiją, kiti iki paskutinės akimirkos sugeba džiaugtis, atsisveikinimą su gyvenimu priima filosofiškai. Nuolat prisimenu šimtametę pacientę, žaviuosi jos optimizmu. Ji džiaugėsi gyvenimu, buvo labai aktyvi, kiek pajėgė, dalyvavo bažnyčios gyvenime, užsiėmė labdaringa veikla. Kol pirštai judėjo, ji mezgė antklodes, kad bažnyčia jas dovanotų sunkiai gyvenantiems žmonėms. Įsivaizduoju, kiek daug meilės ir gerų linkėjimų senutė įdėjo į tuos apklotus. Tai yra stebuklas! Žavėjausi ir žaviuosi tokiais žmonėmis.

Mūsų darbas yra emociškai sunkus. Kaskart būna sunku atsisveikinti su žmogumi, kurį slaugydamas pažinojai iš labai arti. Sunku, bet lieka tik guosti save ir artimuosius, kad jis, ar ji išėjo ramiai, be skausmo, nesikankindamas ir kad TEN jam bus geriau.

Slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų darbas yra nelengvas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Šiam darbui vien gebėjimų ir profesionalumo neužtenka. Dažnai reikia ir švelnumo, rūpestingumo, mokėjimo įsiklausyti. Pacientas tik pramerkęs akis rytą, pamato slaugytojos padėjėją ar slaugytoją, o pabudęs nuo skausmo - kviečiasi slaugytoją. Slaugos darbuotojai visada malonūs, visada randa švelnių, paguodžiančių žodžių. Ir tai malšina skausmą. Taip sako patys ligoniai...