Pagrindinė romano herojė Ūla – dvidešimtmetė pasaulio pilietė iš Rytų Europos, subrendusi radikalių socialinių pokyčių bei vertybių virsmo laikotarpiu, – palieka konservatyvųjį posovietinį Kauną ir persikelia į laisve bei įvairove trykštantį naująjį babiloną – Londoną. Tačiau čia – kunkuliuojančiame alternatyvaus gyvenimo būdo, skvotų bei subkultūrų katile – ji susiduria su žiauriomis gyvenimo sąlygomis ir beviltiškai sunkiu darbu, – bukinančiu, griaunančiu bet kokią ramybę, verčiančiu žmogų bejausmiu televizijos primestų standartų garbintoju. Romanas žymi visos Rytų Europos jaunimo kartos, subrendusios amžių sandūroje, pakilimą ir krytį. Tai dar vienos prarastosios kartos – išsilaisvinusios iš iliuzijų, bet nusivylusios (pranc. – désenchantée) „N“ kartos – manifestas. Ši karta išsilaisvino iš ideologinių, politinių ir religinių iliuzijų, tačiau pateko į pragmatiškos ir egoistiškos kasdienybės rutiną, sukeliančią visuotinį nusivylimą bei apatiją. „Renkuosi mažesnį blogį, todėl net nelinkėsiu jums viso gero, nes nieko aš jums nelinkiu – jums vis tiek visada bus per mažai, per prastai, per silpnai, aš linkiu jums palaimingos tuštumos mažame namelyje su trim medeliais, radijo taško, palydovinės antenos, poros šunų, daug porų šlepečių, mažai knygų ir per mažai laisvo laiko. Išjunkite televizorių ir pažiūrėkite vieni kitiems į akis ilgiau nei tris sekundes. Ką jūs matote?” – štai „N“ kartos palinkėjimas pasauliui. Apie autorę Aleksandra Fomina – 1980 m. Kaune gimusi rašytoja, 2004 m. išleidusi veržlų ir grakštų debiutinį apsakymų rinkinį „Nepaprastoji padėtis“, pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigą pasitiko stebėtinai dideliu romanu „Mes vakar buvom saloje“, kurį kritikai jau spėjo pakrikštyti XXI a. prarastosios kartos epu.