1945 m. sausio 30-oji. Audringa žiemos naktis Baltijos jūroje. Oro temperatūra -18ºC, vandens – vos keli laipsniai. Perpildytu, tuo metu vienu geriausiu pasaulyje kruiziniu laivu Vilhelmas Gustlofas (Wilhelm Gustloff) plaukia 10 582 žmonės, daugiausia civiliai, jie evakuojasi iš Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto į Vakarus. Netikėtai sovietų povandeninis laivas, vadovaujamas A. Marineskos, torpedavo ir paskandino Vilhelmą Gustlofą. Žuvo 9343, iš jų – apie 3000 vaikų. Tai didžiausia laivo katastrofa per visą istoriją, Titaniko (Titanic) tragediją aukų skaičiumi pralenkianti beveik septyniskart. Ši katastrofa daugelį dešimtmečių Sovietų Sąjungoje ir Rytų Vokietijoje buvo slepiama. Dancige (Gdanske) gimęs vokiečių rašytojas Nobelio premijos laureatas G. Grasas (G. Grass) novelėje Krabo žingsniu rašė: „Bet aš nenorėjau rašyti, nes niekas nenorėjo apie tai girdėti čia, Vakaruose, o juo labiau – Rytuose. Gustlofas ir jo prakeikta istorija dešimtmečius buvo tabu, bendravokiškas, taip sakant.“ Vakarų Vokietijoje tik 9-ajame dešimtmetyje pradėta apie tai kalbėti daugiau ir garsiau. Parašyta knygų, atsiminimų, straipsnių, sukurta kino filmų. Knygos „Svajonių laivas Wilhelm Gustloff“ sudarytojo tikslas – atskleisti nežinomas Vilhelmo Gustlofo tragedijos aplinkybes. Lietuviškasis leidimas gausiai papildytas nuotraukomis.