Viktorija Daujotė naujoje poezijos knygoje „Takas paskui kalnas" vėl grįžta prie literatūrinės kalbos, paprasto fragmentuoto ir simbolinio kalbėjimo. Knygoje – daugiausia lietuviškų trieilių, kuriuose – išgyvenimų blyksniai su neišbaigtos minties užuominomis, giluminės gyvenimo patirtys, išsakomos paprastomis tarsi dienoraštinėmis išpažintimis. Esama ir didesnės apimties tematinių ciklų „Mėnesių žymės", „Svirnas", „Sezono pradžia", „Seserys", „Tarp Varnių ir Užvenčio", kuriuose atsiveria platesni istoriniai horizontai. Apibendrintai tariant, jaučiamas autorės siekis išlaisvinti literatūrą ir kalbėjimą apie literatūrą nuo praeito pusamžio rutininio mąstymo, nuo banalybių viruso, nuo globalinių užgaidų, sutelkiant dėmesį į dar atmenamas savo genties patirtis, išgyvenimus ir tradicijas. Knygos priedas – filosofo Arvydo Šlioferio ir poeto, literatūros kritiko Valdemaro Kukulo atsiliepimai apie autorės knygą „Perrašai" (2005).