Pasaulinio garso prancūzų psichologo ir epistemiologo Žano Pjažė (Jean Piaget, 1896–1980) knygoje nagrinėjami svarbiausi ir kartu sunkiausi vaiko psichologijos klausimai: kokią pasaulėvoką įvairiu protinės raidos metu susikuria vaikai (kaip vaikai mąsto, kokias tikrovės sritis apima jų mąstymas, kiek jie skiria išorinį pasaulį nuo vidinio, subjektyvaus, save - nuo objektyvios tikrovės), kaip vaikas supranta pasaulio įvykius, priežasties ir dėsningumo sąvokas, kokia jo priežastingumo suvokimo struktūra. Daugiausia dėmesio skiriama vaiko mąstymo turiniui - visumai mąstymo apie tai, ko pats vaikas niekada nesuvokė ir apie tai nekalbėjo. Iš „Įžangos“ Čia užsimojome panagrinėti vieną svarbiausių ir kartu sunkiausių vaiko psichologijos klausimų: kokią pasaulėvoką įvairiu protinės raidos metu susikuria vaikai? Ją sudaro du pagrindiniai dalykai. Pirmas - kaip vaikai mąsto, kokias tikrovės sritis apima jų mąstymas? Kitaip tariant, ar vaikai, kaip ir mes, tiki realiu pasauliu ir ar skiria šį tikėjimą nuo fikcijų, susikurtų žaidžiant ir vaizduotėje? Kiek jie skiria išorinį pasaulį nuo vidinio, subjektyvaus, save - nuo objektyvios tikrovės? Šias problemas aprėpia pirmasis - vaiko tikrovės suvokimo klausimas. Su juo susijęs antras labai svarbus dalykas: kaip vaikas supranta pasaulio įvykius; priežasties ir dėsningumo sąvokas? Kokia jo priežastingumo suvokimo struktūra? Tyrinėta, kaip pasaulį aiškina pirmykštės tautelės, mokslas, įvairios filosofijos kryptys. Ar vaikai tai daro kitaip, mums visai nežinomu būdu? Visa tai apima antras - vaiko suvokiamo priežastingumo - klausimas.