Markas Tulijus Ciceronas (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr. ) – romėnų politikas, retorikas, filosofas ir rašytojas. Iki šiol žinomi devyniolika išlikusių Cicerono traktatų, iš kurių dauguma parašyta išgalvotų dialogų forma. Juos amžininkai vertino dėl juose pateiktų aiškių ir tikslių visų tuomet egzistavusių filosofijos mokyklų mokymų. Traktatas (dalis jo yra prarasta) „Apie lemtį“ („De fato“, 44 m. pr. Kr.), skaičiuojant chronologiškai, yra septynioliktas Cicerono tekstas, arba – dialogas su Aulu Hirciju, romėnų karvedžiu, politiku ir rašytoju. Aulas Hircijus artimai bendravo su Ciceronu, kuris mokė jį oratorystės meno. Veikale „Apie lemtį“ nagrinėjama fundamentali laisvos valios ir determinizmo suderinamumo problema, skirtingais pavidalais nepraradusi aktualumo iki šių dienų: viduramžių filosofijoje šis veikalas tarnavo kaip pagrindas svarstant santykį tarp Dievo visažinystės ir laisvo apsisprendimo doktrinų, Naujaisiais laikais – sprendžiant, ar ir kokią įtaką mechanistinis mokslinis pasaulėvaizdis turi laisvam žmogaus pasirinkimui. Šiuolaikinėje filosofijoje Cicerono veikalu „De fato“ plačiai remiamasi sprendžiant atsitiktinių teiginių apie ateitį (angl. „future contingents“) problemą, itin aktualią ne tik filosofijos, bet ir logikos bei matematikos disciplinose: veikale klausiama, kaip loginis dvireikšmiškumo principas, fundamentalus klasikinėje logikoje, suderinamas su atviros ateities intuicija. „De fato“ dėstomas ciceroniškasis požiūris laikomas vienu konkurencingiausių šios problemos sprendimo būdų. Kilęs iš nekilmingos šeimos, Ciceronas savo karjerą sukonstravo virtuoziškai valdydamas oratorystės meną. Per kalbas jis jau 73 m. pr. Kr. pateko į Senatą, o 63 m. pr. Kr. tapo konsulu. Ciceronas, be abejo, turėjo ir kitų, administravimo ir politiko talentų – svarbus jo vaidmuo demaskuojant ir sužlugdant Katilinos sąmokslą. Vėliau, pilietinių karų akivaizdoje, jis išliko kaip vienas iškiliausių ir nuosekliausių respublikos šalininkų ir galiausiai buvo nužudytas antrojo triumvirato veikėjų. Nors ir dalinai išnykęs, Cicerono literatūrinis palikimas yra didelis. Jo kūriniai jau antikos laikais turėjo etaloninio stiliaus reputaciją, o šiandien yra svarbiausias žinių šaltinis apie gyvenimą Romoje pirmame amžiuje iki Kr. Gausūs Cicerono laiškai tapo europietiškos epistoliarinės kultūros pagrindu, o jo kalbos, ypač katilinarijos, yra tobuli oratorystės pavyzdžiai. Iš lotynų kalbos vertė Živilė Pabijutaitė