Laura Sintija Černiauskaitė šiuos pasakojimus vadina esukais, pagal „esu – būti" analogiją. O knygos pavadinimas vieną žiemos rytą ištrūko iš bundančio rašytojos sūnelio lūpų. Tai jis ištarė naujadarą „džiaugsmynas" – ir nusijuokė.

Džiaugsmynas – kaip raidynas, pilnas džiaugsmo raidžių, kaip psalmynas, kaip dienynas, dienų knyga. Žinoma, ši knyga ne vien apie džiaugsmą. Pavadinimas veikiau nurodo gyvenimo poziciją, netgi užsispyrimą džiaugtis, kad ir kas nutiktų. Džiaugsmo taip trūksta. Ne paviršutiniško kikenimo, bet to, kuris kyla iš egzistencijos gelmių. Džiaugsmo – kaip gyvenimo tikslo.

Knygoje – 22 grynojo įkvėpimo tekstai, parašyti 2014–2021 metais. Ne todėl, kad reikia, o todėl, kad patys liejosi. Autorė taupiai, bet skalsiai dalijasi savo kasdienybe, per smulkmenas apmąstydama egzistencinius dalykus. Kasdienybėje pilna visko: buitinių reikalų, netikėtų, keistų susidūrimų, šeimos santykių, motinystės krizių, nūdienos žmogaus nerimo bei prasmės ieškojimų ir egzistencinių atverčių – kai būtis, ūmai atsivėrusi per smulkmeną, pastūmi į apmąstymus bei maldą.

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą", Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia"). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.