Roberto Bolaño (1953–2003) visame pasaulyje žinomas kaip vienas iškiliausių Lotynų Amerikos kūrėjų. Literatūros kritikai sutariamai pritaria, kad būtent iš Čilės kilęs R.Bolaño po G.G.Marquezo ir magiškojo realizmo bumo sugebėjo grąžinti Lotynų Ameriką prie realistiškesnės prozos. Jo kūryba yra įvertinta daugybe literatūrinių premijų, tarp jų ir „Romulo Gallegoso", dažnai vadinama Lotynų Amerikos Nobelio literatūros premija. „2666" - geriausias rašytojo romanas. Jį sudaro penkios atskiros novelės sujungtos į vieną, o visas jas sieja dvi temos: literatūra ir moterų žudynės Santa Terezos mieste, Meksikoje. Keturis literatūros profesorius, prancūzą Žaną Klodą Peltjė, italą Pjerą Morinį, ispaną Manuelį Espinosą ir britę Lizą Norton sieja susižavėjimas paslaptingojo vokiečių rašytojo Beno fon Arčimboldi kūryba. Jų bendrystė netrukus atveda prie absurdiškos, piligrimystę menančios kelionės į Santa Terezą, kur kažkas buvo matęs mįslingąjį rašytoją. Atvykę į Santa Terezą Peltjė ir Espinosa sužino, kad miestas jau seniai tapo žiaurių nusikaltimų arena. Užmiesčio sąvartynuose metų metus tęsiasi siaubingi dalykai: vis randami nužudytų ir išniekintų moterų, dauguma jų dar labai jaunų, lavonai. Tai pirmasis romano žvilgsnis į juodąją skylę, į kurią sutekės daugybė audringų srovių, apipintų įspūdingų personažų istorijomis. Jose humorą keičia siaubas, teritorija aprėpia du žemynus ir įtraukia į svaiginamą kelionę po XX amžiaus istoriją, po kultūros griuvėsius ir griūnančią civilizaciją, kuriose literatūra vis dar tebegyvena išsigelbėjimo iliuzija. „2666" Bolaño išgarsino kaip postmodernios apokalipsės dainių – savo kūryba jis tarsi žada viltį, bet kuo toliau, tuo labiau ji sklaidosi, o grėsmės ir beprotybės nuojauta stiprėja. Tarsi nevyksta nieko baisaus, bet personažai nuolat atsiduria jiems nesuprantamose situacijose, kurios juos tarsi psichologiškai paralyžiuoja, ir tas situacijų nesuvokimas arba jų absurdiškumas kelia baimę ir siaubą.