Atnaujinta ne tik išvaizda, bet ir priedai: Biblijos chronologija ir kitos pagalbinės lentelės studijavimui. Lankstūs viešeliai su užtrauktuku. Ekumeninis leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos - Česlovas Kavaliauskas. Šventasis Raštas, arba Biblija (graikų k. ta biblia reiškia „knygos”), susideda iš dviejų pagrindinių dalių: Senojo Testamento (ST) ir Naujojo Testamento (NT); „testamentas” čia reiškia šventą Sutartį tarp Dievo ir žmonijos, užtikrinančią teisingus žmonių santykius su Kūrėju ir Jo kūriniais, taip pat sveikus žmonių tarpusavio santykius. Tai knygų rinkinys, pirmame amžiuje po Kristaus krikščionių perimtas iš izraelitų kaip istorinis Dievo apsireiškimo liudijimas (ST), papildytas įsikūnijusio Dievo Sūnaus apsireiškimo liudijimu (NT) ir suprantamas kaip Dievo žodis, užrašytas Šventosios Dvasios įkvėptų autorių. Kuo skiriasi ekumeninis ir kanoninis leidimas Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos. Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis. Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobito, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės. Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentnas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių. Apie lietuvišką vertimą 1972m. kunigas Česlovas Kavaliauskas išvertė Naująjį Testamentą, o 1973m. kunigas Antanas Liesis MIC – Psalmyną. 1988m. išleistas pastoriaus Alfredo Vėliaus vertimas Biblija tai esti visas Šventasis Raštas Senojo ir Naujojo Testamento su Apokrifinėmis Knygomis. Kunigas Kostas Burbulys, remdamasis autoritetingais angliškais ir vokiškais vertimais, parengė Senojo Testamento vertimą, o Naująjį Testamentą – sekdamas kun.Č.Kavaliausko vertimu ir pats parašė komentarą. Viso savo darbo vaisius išspausdino dvylikos tomų leidinyje Šventasis Raštas. Komentarai – Aiškinimai 1980–1989m. 1996m. gavus K.Burbulio sutikimą, Biblijos centre Tikėjimo žodis naudojantis angliškais moksliniais vadovais ir lyginant su graikiškuoju Naujojo Testamento Textus Receptus, šis vertimas buvo atidžiai suredaguotas ir išleistas be komentarų Biblija. Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas. Prof.kun.Antanas Rubšys iš originalo kalbų išvertė Senąjį Testamentą, 1992–1995m. išleistą keturiais tomais. Šis vertimas, bei kun.Č.Kavaliausko išverstas Naujasis Testamentas, paredaguoti redakcinės komisijos (P.Kimbrys, A.Latužis, M.Mikalajūnas ir D.Oželis) yra naudojami LBD leidimuose Biblija arba Šventasis Raštas (1999m. ir vėlesni). Pažymėtina, kad dr. A.Jurėnas, kun.Č.Kavaliauskas bei prof.kun.A.Rubšys Šventąjį Raštą vertė iš originalo kalbų. Iki jų dauguma vertėjų orientuodavosi į vokiškąją Martyno Liuterio Bibliją ir į lotyniškąją Vulgatą, originaliaisiais hebrajiškais, aramėjiškais ir graikiškais tekstais remdamiesi tik kaip pagalbine priemone prireikus spręsti neaiškumus.