Bhagavadgyta („Viešpaties giesmė“, IV–III a. pr. Kr.) – vienas iškiliausių ne tik senovės Indijos, bet ir visos žmonijos literatūrinių-filosofinių kūrinių. Bhagavadgyta moko, kad asmuo, išsilaisvinęs iš aistrų ir baimės, perėjęs švarinančią išminties liepsną, pasiekia būseną, kai susiliejama su Absoliutu, Brahmanu. Menine įtaiga ir minties galia ji prilygsta Jobo knygai, Ekleziastui, Dao De Jingui, šv. Pauliaus laiškams ar Platonui. Širdyje kiekvienos būtybės didis Viešpats gyvena, Ardžuna, – Jis lyg puodžius – ant žiedžiamo rato – jas vis suka majos galybe.   XVIII.61