„Paruzija“ – septynioliktoji religijotyrininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus knyga. Tai pirmasis grynas, vientisas romanas, kuriame sulydyta literatūrinė ir religijotyrinė autoriaus patirtis bei išmonė. „Paruzija“ senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje – pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Ši knyga baigiama apokaliptinėmis scenomis. Tik tai ne teologija, greičiau atvirkštinė teologija. Knygą galima suprasti ir kaip visuomenės raidos parodiją, šių dienų Lietuvos groteskišką analizę, ir kaip ateities prognozę. Romano nuotaikos svyruoja nuo absurdo humoro iki siaubo romano tonų, nuo postmodernistinio iki realistinio stiliaus. Modeliuojant išraiškos priemones, kalbama apie žmoguje slypinčias kūrimo ir griovimo galias. Pasitelkdamas absurdą ir juodąjį humorą autorius kalba apie žmogaus lemties tragizmą, anapusybės ilgesį, stojimo Dievo akivaizdon troškulį ir siaubą.