Roland‘o Barthes‘o (1915–1980) paskutinė knyga „Camera lucida“, parašyta 1979 m., tebėra pats įtakingiausias fotografijos fenomeno aiškinimas. Galbūt tai lemia tvirtas autoriaus apsisprendimas ieškoti atsakymo į klausimą „kas yra fotografija?“, nemeluojant sau, kad ir kokia kankinanti būtų žvilgsnio į mylimų žmonių atvaizdus savianalizė. Įprasti tyrimo metodai čia netiko, todėl Barthes‘as ėmėsi kurti naują „mokslą vienam objektui“ rizikuodamas kalbėti balsu, kurio niekas nesupras. Atmetęs kultūros ir mokslo tiesas, jis užčiuopė skirtumą tarp tik sudominančių ir iš tiesų užburiančių vaizdų. Bet tai – tik pirmas tyrimo žingsnis. Žiūrėdamas į neseniai mirusios motinos fotografijas, Barthes‘as atskleidė kiekviename vaizde glūdintį laiko paradoksą, iš proto varančią įtampą tarp būties ir nebūties. Ši kelionė į save per fotografiją aprašyta gyvai, neslepiant nuostabos, abejonės ir skausmo. Filosofas įtraukia skaitytoją į atvirą pokalbį, kuris tęsiasi ir knygai pasibaigus. Kartais – ir per pačių skaitytojų rašymą apie fotografiją, kuri ir toliau vilioja nežinomybe.