„Prancūzija nuo senų laikų turi rafinuotos, elegantiškos erotinės literatūros tradiciją. Kai pradėjau rašyti užsakovui, maniau, kad čia [Amerikoje] ji taip pat egzistuoja, bet klydau. Viskas, ką teko skaityti, tebuvo antrarūšių rašytojų sukurptas šlamštas. Atrodo, nė vienas geras rašytojas net nebandė rašyti erotikos. Subūriau poetus ir mes visi kūrėme nuostabią erotiką. Nors iš mūsų primygtinai reikalavo gašlybių, negalėjome suvaldyti aistringos poezijos šėlsmo. Erotikos rašymas mums rodė kelią į šventumą, o ne į nuodėmę. Homoseksualai rašė tarsi jie būtų moterys. Drovieji rašė apie orgijas. Frigidiškos moterys - apie beprotišką aistrą. Patys lyriškiausieji pasinėrė j kūnišką pasitenkinimą, patys tyriausieji atsida11.40vė perversijų tyrinėjimui.“ (Anais Nin)