Paradoksalu, tačiau pernai vasarą išleistas Aistės Armonavičienės eilėraščių rinkinys „Kai alsuoja siela žvaigždėm“ stipriai rezonuoja su pastarųjų mėnesių įvykiais pasaulyje. Tai dar kartą įrodo, kad dieviškoji Kūrėjo paslaptis kalba per šios autorės sielą. Jaučiamas lengvas kvietimas sustoti, išgirsti tylą, pamąstyti apie būties laikinumą, žmogiškąją prigimtį, kuri mistiškai tapatinama su visatoje slypinčiomis žvaigždėmis. Dauguma šių eilių dvelkia lengva ramybe, tačiau skaitytojas jose gali atrasti pačių įvairiausių poetės sielos būsenų nuo meilės lyrikos iki neištyrinėtų pasąmonės tolių.